Istorija

Kirkilai – kaimas Biržų rajono šiaurės vakaruose, Biržų regioniniame parke. Seniūnaitijos centras. Įsteigta kaimo bendruomenė (nuo 2003 m.). Apylinkėse yra Kirkilų geologinis draustinis, kuriame gaususmegduobių. Į vakarus nuo kaimo – Čeriaukštės ištakos. Telkšo Kirkilų ežeras.

Istoriniuose šaltiniuose Kirkilai pirmą kartą paminėti XVI a. pabaigoje, kada 1585 metų gegužės 3 d. minimas Kirkilų laukas Upytės pilies teismo byloje. Kaimas buvo pavadintas čia žemes įsigijusių bajorų Kirkilų – vienų seniausių Upytės pavieto bajorų šeimų – vardu.1645 m. Kirkilų (Kirkilowie) kaimo valdos pažymėtos Juzefo Narūnavičiaus – Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje.

 

Kirkilų kaimas pažymėtas 1645m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje

PAVADINIMO KILMĖ
Kaimas buvo pavadintas čia žemes įsigijusių vienų seniausių Upytės pavieto bajorų šeimų Kirkilų vardu. Pavardės kilmę kalbininkas Jonas Jablonskis aiškino taip: pirmoji – tai, kas kirkia, rėkia, pavyzdžiui, vaikas, kuris rėkia, kirkia, bus kirkilas; antroji, labai retai naudojama reikšmė, – eržilas. Pastaroji reikšmė nulėmė pagrindinį herbo elementą.

 

KIRKILŲ HERBAS
2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, tvirtinantį Kirkilų herbą. Tai vienas iš labai retų atvejų Lietuvoje, kai herbas suteikiamas gyvenvietei, neturinčiai nei miesto, nei miestelio ar seniūnijos centro teisių.

Idėja turėti savo herbą kilo iš Kirkilų kaimo kilusiam Jonui Vanagui. Prasidėjo idėjų paieška, ginčai, derėjimasis su Lietuvos heraldikos komisijos atstovais. Buvo minčių pavaizduoti ežerėlius, pasinaudoti bajorų Kirkilų Sirokomlės (Syrokomla) herbu, tačiau tam nepritarė heraldikos specialistai.

Tada buvo nutarta simboliškai prisirišti prie pačio kaimo pavadinimo ir ieškoti žodžio simbolio išraiškos. Garsus kalbininkas Jonas Jablonskis yra išaiškinęs žodžio kirkilas reikšmes: pirmoji – tai, kas kirkia, rėkia, pvz., vaikas, kurs rėkia, kirkia, bus kirkilas; antroji, labai retai naudojama reikšmė – eržilas. Taip herbe ir atsirado eržilo atvaizdas.

Saulutės reikšmė šiuo atveju yra kelialypė – tai ir išsišakoję keliai, einantys per kaimą, tai ir krikščionybės simbolis, ir dažnai pakeleivį pasitinkantys, lydintys pakelėse stovėję bei stovintys kryžiai. Herbą sukūrė kaunietis dailininkas Rolandas Rimkūnas.

 

KIRKILŲ KAIMO BENDRUOMENĖ
Kirkilų kaimo bendruomenė energingų Kirkilų gyventojų dėka buvo įkurta 2003 m. ir birželio 17 d. įregistruota juridinių asmenų registre. Bendruomenė iškėlė tokius tikslus – suburti Kirkilų kaime ir jo apylinkėse gyvenančius asmenis bendruomenės problemoms spręsti, atstovauti ir ginti visuomenėje bei valdžios institucijose Kirkilų bendruomenės interesus, teikti įvairiapusę informaciją ir pagalbą bendruomenės nariams. Dabar bendruomenei priklauso 77 žmonės.

Kirkilų kaimo bendruomenės namai.

1923 m. Kirkilų gyvenvietėje gyveno 353 gyventojai, buvo 56 kaimo ūkiai, 1956 metais gyveno 291 gyventojas, 1985 metais 157 gyventojai, 2001 metais 116 gyventojų, 2011 metais 106 gyventojai.

 

KIRKILŲ KAIMO MOKYKLA
Mokykla Kirkiluose pastatyta ir veikla pradėta 1902 metais. 1956 metais mokyklos patalpose buvo įkurta biblioteka. 1957 metais mokykla buvo septynmetė, 1960 metais pastatytas priestatas ir 1962 metais mokykloje buvo ugdomi mokiniai aštuoniose klasėse, 1970 metais sumažėjus mokinių mokykla tapo pradine. Iki mokyklos uždarymo 1992 metų ją lankė ir baigė Kirkilų ir kaimyninių kaimų mokiniai. Po mokyklos uždarymo Kirkiluose gyvenantys mokiniai lanko Biržų mieste esančias ugdymo įstaigas. Dabar mokyklos patalpose įsikūrusi kaimo bendruomenė, kurios nariai savanorišku darbu suremontuotose patalpose įkūrė bendruomenės etnografinį muziejų, maldos kambarį, salę kultūriniams renginiams.

 

ĮGRIUVOS APIPINTOS LEGENDOMIS
Karstinių reiškinių priviliotiems turistams kirkiliečiai papasakoja kaimo istoriją, legendas apie smegduobes, demonstruoja senuosius amatus, pavaišina tradiciniais patiekalais.

Legendomis apipinti šio krašto karstiniai reiškiniai. Smegduobių vietoje atsiradusiems ežerėliams gyventojai yra suteikę įvairius vardus. Ežerą, kuriame buvo išgręžtas gręžinys ieškant druskos, žmonės vadina Druskine. Kitiems prilipę Ilgojo, Lydžio, Čigono pavadinimai. Pastarojo vardas prigijo po vieno nuotykio.

Pasakojama, kad netikėtai prasivėrusi žemė vos nepasiglemžė ratais važiavusio čigono. Todėl vandens užlieta smegduobė ir buvo pavadinta Čigono vardu.

O Lydžio vardas atsirado, kai toje vietoje prasmegus žemei ištryško vandens fontanas, kuris į viršų išmetė lydeką.

Praplatėjusi smegduobė, 2012 metų kovas.

KAIP SUSIFORMUOJA SMEGDUOBĖS
Paviršinis karstinis procesas pasireiškia labai įvairiomis formomis. Žemės paviršiuje slūgsančias tirpias uolienas vanduo išvagoja įvairių formų vagomis. Į vertikalias ar nuožulnias kiaurymes žemės paviršiuje ar įgriuvų dugne suteka paviršinis vanduo.

Smegduobė – bet kurio pavidalo (piltuvo, dubens, lėkštės) ir įvairaus amžiaus karstinės deformacijos apraiška, atsiradusi į požeminę ertmę įgriuvus ją dengiančioms uolienoms.

Labai didelės apimties – nuo kelių dešimčių iki šimtų metrų skersmens ir gylio smegduobės vadinamos karstinėmis depresijomis, daubomis. Jos paprastai susiformuoja jungiantis mažesnėms smegduobėms, tačiau gali susiformuoti ir įgriūvant vienu metu milžiniškoms požeminėms ertmėms.

Kaip besiformuojančias iš paviršinių į požemines karstines formas galima laikyti šulinius (iki 20 m gylio) ir šachtas (per 20 m gylio).

Požeminės karsto formos – tai karstiniai urvai ir olos. Olas sudaro sudėtingi įvairių dydžių kanalų ir tuštumų labirintai, požeminiai ežerai ir upeliai. Požeminių tuštumų formų gausybę lemia lūžių ir plyšių sistemos uolienose. Požeminiai vandenys ne tik ardo ir tirpina uolienas, bet suformuoja ir naujus darinius – stalaktitus bei stalagmitus.

Biržų regioniniame parke gamtos paveldo objektais laikomos šios karstinės smegduobės: Karvės ola, Geologų duobė, Ievos duobė, Jaronio duobė, Smardonės šaltinis.

 

KARSTINIUOSE EŽERĖLIUOSE – UNIKALI GYVENTOJA
Nuo seniausių laikų Šiaurės Lietuvos gyventojai patiria gamtos akibrokštus. Jie susigyveno su karstiniais reiškiniais. Smegduobės ardo kelius ir komunikacijas, niokoja pasėlius, griauna pastatus.

Žmonės patiria tiesioginių nuostolių, dėl karstinių reiškinių yra apribota žemdirbystė. Tačiau jie džiaugiasi, kad karstinėmis įgriuvomis nusėtas kraštovaizdis vilioja turistus. Visos atsivėrusios smegduobės yra saugomos, užpilamos tik tos, kurios kelia pavojų gyventojams ir transporto eismui.

Kirkiluose yra vieni įspūdingiausių karstinių reiškinių – karstiniai ežerėliai. Keliasdešimt susiliejusių smegduobių sudaro kone4 haįdomios konfigūracijos ežeryną. Manoma, kad Kirkilų karstiniai ežerėliai – jauniausi Europoje.

Ežerynas unikalus ir tuo, kad jame veisiasi purpurinė sieros bakterija. Pasak mokslininkų, ji atsirado dar archajiniu laikotarpiu. Be Kirkilų ežerėlių, ji dar aptikta tik Italijoje. Dėl šio unikalumo ežerėliai įtraukti į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Unikalias bakterijas galima pamatyti plika akimi – jos vandens paviršių nudažo raudonai.

Smegduobių nusėti ir kirkiliečių kiemai, per metus šiame krašte atsiveria apie 30 naujų karstinių įgriuvų. Jos būna nuo 1 iki15 metrųskersmens, įvairaus gylio.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>